Nord plus projekto „Hear the children“ („Išgirsti vaiką“) vasario mėnesio veiklų tikslas – patiems kurti žaidimo taisykles, gebėti jas paaiškinti ir pritaikyti žaidimo eigoje.
Su 3-4 metų „Kiškučių“ ir „Geniukų“ grupių vaikais išbandėme žaidimą „Aš šnipinėju“, kurio tikslas buvo lavinti jų kalbinius įgūdžius ir žodyną. Žaidimą pradėjome slėpdami pasirinktą daiktą ar žaislą dėžėje. Dauguma vaikų įsitraukė ir gebėjo jį apibūdinti, naudodami spalvas, formas ar funkcijas. Kai kurie sakė, kad daiktas yra „apvalus“ ar „minkštas“, o kiti – tiesiog iš karto pasakė, kas slepiasi dėžėje.
Antroje žaidimo dalyje pabandėme apibūdinti matomą daiktą be dėžės. Šis etapas pasirodė sudėtingesnis – tik dviem vaikams pavyko nupasakoti daiktą taip, kad kiti galėtų jį atspėti. Mažesnieji vaikai dažniausiai nespėliojo arba nelabai suprato, ką daryti, todėl neįsitraukė į veiklą.
Nepaisant iššūkių, žaidimas buvo naudingas plečiant vaikų žodyną. Drąsesni vaikai aktyviai dalyvavo, tačiau nekalbantys vaikai susidomėjimo beveik nerodė. Ateityje būtų galima įtraukti daugiau vizualinių priemonių ar gestų, kad žaidimas būtų prieinamesnis visiems vaikams.
Vyresniųjų „Ežiukų“ ,„Voveriukų“ , „Katinėlių“ ir „Gandriukų“ grupių vaikai sugalvojo kaip kūrybiškai galime pažvelgti į žaidimą ,,Aš šnipinėju“. Sukūrė tam skirtą dėžutę, kurioje paslėpėme žaislą. Ugdytiniams labiausiai patiko ieškoti daikto, kurį jie slėpė nuo draugų, tačiau pradiniai apibūdinimai dažnai buvo netinkami, nes leido per greitai atspėti paslėptą daiktą. Pavyzdžiui, jei slėpė siūlus, pirmoji užuomina būdavo: „daiktas, su kuriuo siuvame“.
Vis dėlto, padedant mokytojai, žaidimo eiga tobulėjo. Žaidimo vedėjui mokytoja patardavo apibūdinti daikto formą, spalvą ar medžiagą, iš kurios jis pagamintas. Vedantys vaikai gebėjo atsakyti į spėliojančiųjų klausimus ir suprato, kad platesnės, ne tokios tiesioginės užuominos leidžia ilgiau pratęsti žaidimą. Natūralu, kad vaikai, turintys platesnį žodyną ir geresnius kalbinius gebėjimus, sugalvodavo įvairesnių užuominų. Tačiau ne visiems žaidimas buvo vienodai įdomus.
Veiklos metu išryškėjo lyderiai, nors savo jėgas išbandė beveik visi vaikai. Du berniukai įsitraukti nenorėjo. Po bendros veiklos vaikai žaidimą tęsė savarankiškai mažose grupelėse. Jie ne tik bandė atspėti paslėptą daiktą, bet ir patys jį apibūdino, remdamiesi jau įgyta patirtimi.“ Vaikam prabalsavus ir atrinkus vieną vaiką, net nustebome, kad mergaitei beveik iškart (iš 3 karto) pavyko atspėti, jog dėžėje slėpėsi žaislas ,,lipni ranka“. Smagiai praleidom laiką, vaikai daug juokėsi.
Priešmokyklinio amžiaus „Pelėdžiukų“ ir „Bitučių“ grupių vaikai žaidė šnipinėjimo žaidimą. Vaikai susikūrė, nupiešė objektų, daiktų korteles susijusias su Lietuvą. Vienas iš ugdytinių ne parodydamas išsirinkdavo kortelę ir joje pavaizduotą objektą ar daiktą apibūdindavo kuo plačiau, o „šnipai“ pasirinkę savo spėjimus parodydavo uždėdami savo vardo kortelę ant numatomos kortelės. Po žaidimo visi ugdytiniai gavo „Šnipų diplomus“. Pradėjus žaisti šį žaidimą priešmokyklinukai nusprendė, kad reikia susikurti pagrindines taisykles, kurių privalėsime visi laikytis, taip visi vieningai sugalvojome, kad Šnipai turi laikytis „Šnipų kodekso“ – elgesio taisyklių:
- „Šnipas visada padeda draugui“
- „Slaptos informacijos neišduodame garsiai“
- „Jei misija per sunki, prašome pagalbos“
Vaikai jaučiasi įgalinti, nes jų sukurtos taisyklės galioja visiems.
Parengė priešmokyklinio ugdymo mokytoja Airina Jančaitienė
